Ar dažnai susiduriate su situacijomis, kuomet atvykę į dantų apžiūrą, mažieji pacientai yra įsibaiminę ir nenoriai klauso specialisto prašymų? O gal šiuolaikiniai vaikai yra drąsesni nei vyresnės kartos pacientai, kurie yra patyrę dantų gydymą grubiais gvazdikėlio formos dantų grąžtais?
Tikrai pasitaiko bent vienas vaikas per dieną, su kuriuo tenka ilgai šnekėti, bendrauti ir nuraminti prieš procedūrą. Pirmųjų vizitų metu vaikai tik supažindinami su odontologine kėde, bandoma sukurti jaukią aplinką, kad mūsų nebijotų ir pradėtų pasitikėti. Išimtinais atvejais tenka dirbti ir su vaikais, kurių nepavyksta įkalbėti. Pasitaiko sudėtingų atvejų, kuomet vaikai neklauso ne tik mūsų prašymų, bet ir tėvų. Tada mažais žingsniais, kai tik vaikai šiek tiek aprimsta, klausiame jų tiesiogiai: ,,Kodėl bijai? Ar bijai, kad skaudės? Ar nedrąsu matant mane pirmą kartą? Ar bijai garso?” Gavus atsakymą tampa lengviau abiems pusėms. Tuomet paaiškiname ir parodome kaip vyks procedūra. Nuraminu, kad neskaudės, kad stengsiuos valyti dantis labai tyliai. Tokiais atvejais yra labai svarbu įgyti pasitikėjimą, todėl, ilgiau pažiūrint į akis, leidžiu vaikui pajausti, kad nenoriu jo nuskriausti.
Žinoma, su vaikais, vyresniais nei 5 metai, problemų susitarti nebūna. Jie lengviau bendrauja, yra smalsūs ir drąsūs. Be abejonės, tie, kurie vaikystėje paniškai bijodavo dantų gydymo, atvyksta jau tik esant skausmui, bet visgi supranta svarbą gydytis.
Ką daryti tėvams, kad jų vaikai nebijotų vizitų pas odontologus?
Tėvai gali surežisuoti vizitą namuose, kai jie tampa gydytojais ir pradeda tikrinti dantis. Padėtų ir elektriniai šepetėliai pripratinti prie garso. Rekomenduoju tėvams nuteikti pozityviam vizitui ir vengti tokių pasakymų: ,,tau nieko nedarys”, arba ,,tau gręš dantis, nes valgei daug saldumynų”. Geriau sakyti ,,išvalys dantis, juos suskaičiuos” arba ,,elektriniais šepetėliais su vandeniu išplaus dantis, kad būtų sveiki ir nebeskaudėtų”. Svarbu, kad vaikai būtų nusiteikę, jog atvykti pas odontologą yra linksma ir įdomu.
Galbūt šiuolaikinė odontologija gali pradžiuginti mažuosius pacientus kokiomis nors naujovėmis, paverčiančiomis dantų gydymo procesą mažiau skausmingu ir nemaloniu?
Na, galima bandyti užimti vaikus su virtualios realybės akiniais, bet tokiais atvejais vaikai labiau blaškosi ir nesijaučia saugiai, kada negali matyti aplinkos ir kas vyksta, kuomet nežino ko tikėtis. Vaikai tikrai smalsūs ir jiems įdomiau išlikti dėmesio centre ir bendrauti su gydytoju. Žinoma, pieninių dantų gydymas nėra skausmingas lyginant su nuolatiniais dantimis, todėl galime užtikrinti beskausmį gydymą. Tam tikslui pasiekti padeda ir vandeniu aušinami grąžteliai. Jie yra apvalios, švelnios formos, o jų apsukos nėra didelės, todėl užtikrinimas saugumas, net jeigu mažasis pacientas neprognozuojamai pasuktų galvą arba išsigąstų.
Kaip gydytojai odontologai, pasirinkę vaikų odontologijos specializaciją, yra ruošiami darbui su jaunaisiais pacientais? Ar yra kokie specialūs vaikų psichologijos kursai?
Daug lemia ir paties gydytojo pasiruošimas. Padeda knygos apie vaikų psichologiją, dažnas bendravimas ir gebėjimas išlaikyti dėmesį ir suprasti jų norus, pasaulį. Taip, kursų yra įvairių, kurie yra skirti tobulėti ne tik kaip specialistui, bet ir kaip asmenybei. Pirmiausia, vaikai pasirenka žmogų, pas kurį nori eiti, o gydytoją renkasi tėvai.
Gal Jūs turite kokių nors specifinių bendravimo būdų, kurie padeda Jums susidraugauti ir įgyti mažojo paciento pasitikėjimą?
Vaikus pasitinku plačia šypsena, kurią galima matyti net ir per medicininę kaukę. Kalbu su jais viename akių lygyje. Stengiuosi suprasti, kokios jie yra nuotaikos, kokiais pomėgiais domisi, kokius dalykus mėgsta. Šiek tiek atsipalaidavę, pamato, kad gydymas gali būti smagus. Atlikdamas procedūras aprodau ir pasakoju ką veiksime ir patikinu, jog manimi gali pasitikėti. Jeigu yra baimė garsui ar gydymui – skiriu laiką šią baimę nugalėti.
